Esu vienas iš tų užsispyrusių, nosį į viršų riečiančių pseudomenininkų, kurie iš tiesų lokuojasi Naujininkuose, bet vakarais svajoja apie žvaigždišką gyvenimą New York’e. Dėl šios priežasties, savo asmenybę laikysiu paslaptyje. Kūrybinė gėda? Galbūt. Identifikavimo baimė? Yra dalis tame tiesos. Tikėjimas savo išskirtinumo išskirtinumu (meta-išskirtinumu), pretenzijos į objektyvią meninę vertę ir tariamas paslapties fabrikavimas? Check, check, triple – check.
Kartais būnu sau per žiaurus. Kartais pernelyg daug sau leidžiu.
Rašau. Rašau beveik viską – eiles (angliškai ir rusiškai), prozą (angliškai ir lietuviškai) ir nevilties sklidinas sonatas (daugiausia dušinių dainų pavidalu). Kadangi mano kambario lentynose fiziškai nebetelpa visos per metų metus sukurptos rašliavos, dalį jų ketinu perkelti į šį blogą ir taip atlikti jei ne dvasinę, tai bent jau fizinę higieną puoselėjantį apsivalymą. Apsivalymą nuo vadinamo vidinio gyvenimo, iš kurio taip gražiai vadavosi V. Pelevino herojus Čiapajevas romane “Čiapajevas ir Pustota“ (angl. Chapayev and Void).
Komentarai nėra būtini. Laukiami, sveikintini, įdomūs – bet nebūtini. Pastaruoju metu kiek per daug nukrypau į subjektyvųjį idealizmą ir vargiai berandu kelio atgal. Tikėtis, jog mano kūriniai Tau patiks ypatingai nesitikiu, bet šiokią tokią emocinę reakciją išgauti, manau, pavyks.
Mūzos kampelis 