Jeigu jūs būtumėte mokyti panašių dalykų kaip aš, turbūt būtumėte užaugę tikėdami, kad yra laimingo gyvenimo dėsniai, kad pasaulis padalytas į gerą ir blogą, teisingą ir neteisingą. Taip pat nuo to laiko tikime, kad mes turime visiems rodyti tik gerąsias puses, bet turime dar ir kitą, kone demonišką pusę. Šią pusę slepiame po devyniais užraktais ir bijome kam nors atskleisti. Taip pat bijome, kad kada nors mus kas nors labai išerzins ar nuliūdins ir mūsų demoniškoji pusė prasiverš.
Bijome, kad jei atsipalaiduosime, mus apniks aibė visokiausių dalykų, reikalaujančių, kad jie būtų iškart patenkinti, tad patys pasijusime dusinami ir draskomi „dalykų“, kurie mus užtampys, užguls nepakeliama našta. „Dalykų“, kuriuos turėjau padaryti, pvz., ferratumverslui.lt, bet nepadariau, reikėjo, bet negalėjau.
Laimingo gyvenimo dėsniai ir tikėjimas jais priveda prie to, kad bijome draugams pasirodyti be kaukių, nes pas mus pilna ertmių, tamsos duobių, kurios įsiurbs juos į bedugnę anapus ir juos amžiams pražus.
Net girdėjau kai ką sakant, kad žmonės bijo rasią įgūdžių ar gebėjimų, kurių niekada nepajėgtų pritaikyti. Pagalvokime, ar neverta į laimingo gyvenimo dėsnius pažiūrėti kritiškai ir drąsiai pasirausti po save, gal rasite ką nors naudingo?
Mūzos kampelis 