Taip jau išėjo, kad pastarieji keli įrašai šiame tinklaraštyje buvo beveik išskirtinai lietuviški. Kalbu, žinoma, ne apie lietuvišką humorą, kurį šiaip jau mėgstu, bet apie pačią kalbą. Šiandien stveriu jautį už ragų ir vietoje įprasto lingvistinio moduso rašau savo antra pseudogimtąja kalba. Beje, man asmeniškai įdomus pasvarstymas – kai rašau angliškai, kai mąstau ir dėlioju mintis svetima kalba, ar tikrai pasikeičia vien kalbinis fonas? Jei asmenybė neturi kitų saviraiškos būdų – tik kalbą – tuomet ar perjungus kalbos kanalą, nepasikeičia ir pats kalbantysis? Čia “shape“ – meditacija prie kavos ar rytinės arbatos puodelio, kol smegenys dar svarsto: imti ar neimti kreditą iš mini paskola.
Šios dienos tema: 2014 metų Oskarų teikimo ceremonija. Ne, odės Amerikos pop kultūrai nepublikuosiu. Tegul ji guli sau stalčiuke. Šiandien ketinu atlikti literatūrinį persikūnijimą a la Eddie Redmayne. Vyrukas gavo “Geriausio Aktoriaus“ Oskaro statulėlę. 2015 m. jam vėl prognozuojama vieta Holivudo šlovės elite, ir visa tai – method acting dėka. Tikiu, jog tai, ką galima atlikti kine, galime atlikti ir literatūroje. Klausimas belieka vienas: “Kaip?“
Atsakymas taip pat telieka vienas: “Ogi visai paprastai!“ Turiu vieną draugę, kuri pasižymi išskirtiniu savasties grožiu. Ekstravagancija, mylinčia atjauta ir hiperkakofoniniais pasaulėžiūros nuokrypiais. Bandydamas įsijausti į jos kailį, parašiau gabaliuką teksto su poteme: “Jei būčiau psichinė liga, kuri iš jų būčiau?“ Tekstas – apačioje, prizas už teisingą atsakymą – virtualiai realus, o Jūsų variantai – komentarų skiltyje (hopefully).
I love my illness. I really do. Sure, the depressive part about being [x] is, well, pretty depressing in and of itself. It is hard to honestly appreciate the emotional pain that is oh so much more than physical. The seemingly neverending, apathetic agony in its purest “now is all we’ve got“ form is, in fact, eternal. So there’s that to deal with. And only a very select few can handle the superfluous bonus of entering the infinite perspective vortex, fine-tuned to revealing the full extent of both the inadequacy and inherent meaninglessness of your attempts at being a halfway decent human being.
No matter the manifest actualities of a particular [x] episode, the suffering it imparts always fills one up like a water balloon – completely and holistically. Always up to a certain point – the point of [x]ive singularity.
Mūzos kampelis 